EBOLA: išsamiai ir aiškiai apie virusą

Ebola kostiumas
Ebola kostiumas

Apie Ebolos susirgimą kalbama ir rašoma labai plačiai. Nors žiniasklaidoje apie ligą, rodos, pateikta labai daug informacijos, tačiau itin pabrėžtinai įvardinamas mirusiųjų skaičiaus ir skambios antraštės kelia nereikalingą paniką ir jaudulį.

Ką mes iš tiesų žinome apie šį susirgimą? Ar jis tikrai toks baisus? Kas ir kaip juo užsikrečia? Ko tikėtis Lietuvoje? Kaip mes esame jam pasiruošę?

Pabandysiu trumpai ir aiškiai papasakoti apie tai.

Ebola – tai sunki, dažnai mirtina žmonių liga, kuri pirmą kartą buvo diagnozuota 1976 metais Afrikoje, Ebola upės regione, Konge, todėl ir gavo tokį vardą. Hemoragine karštlige Ebola vadinama todėl, kad ji pasireiškia stipriu karščiavimu ir stipriu kraujavimu vėlesnėse ligos stadijose. Nuo to laiko ši liga kartas nuo karto tarsi išnyra įvairiose Afrikos žemyno vietose, susargdindama nuo kelių iki kelių šimtų žmonių, o po to vėl tarsi išnyksta. Įvairiais atvejais jos mirtingumas siekė nuo 25 iki 90 procentų, tačiau vidutiniškai mirusieji sudaro apie 50 procentų nuo susirgusių skaičiaus. Virusui pasitraukus iš žmonių tarpo, jis ir toliau sėkmingai „gyvena" vaisiais mintančiuose šikšnosparniuose, kurie laikomi pirminiu užsikrėtimo šaltiniu. Reikia nepamiršti, kad šie šikšnosparniai gyvena tik ribotose Afrikos miškų teritorijose. Dėl nesaugaus kontakto su šiais šikšnosparniais gali užsikrėsti ir sirgti ne tik žmonės, bet ir primatai bei žmogbeždžionės. Nors jau patvirtinti keli susirgimo atvejai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje, tačiau jie sukelti iš Afrikos atvykusių, ten užsikrėtusių ir jau sergančių žmonių, t.y., šie atvejai yra atvežtiniai.

Kaip ir anksčiau, šių metų Ebolos protrūkis nustatytas atokiuose Centrinės ir Vakarų Afrikos šalių kaimuose, esančiuose netoli atogrąžų miškų. Tačiau šį kartą liga išplito ir miestuose, nes šios šalys buvo krečiamos ilgamečių pilietinių karų, kurių metu buvo sugriauta ne tik socialinė, bet ir visa kita – įskaitant ir medicinos – infrastruktūra. Pilietinių karų metu šių Afrikos valstybių (Gvinėja, Liberija, Siera Leonė) gyventojai prarado ir taip menką pasitikėjimą ne tik valdžia, bet ir medicinos sistema, todėl jų veiksmai, kai užsikrėtę žmonės atsisako gydymo, bėga iš ligoninių arba juos iš ligoninių išvagia artimieji, naiviai tiki gandais, kad tai gydytojai juos tyčia susargdina, nesaugiai elgiasi su mirusiais nuo šios ligos, lemia sparčiai didėjantį tiek užsikrėtusių, tiek ir mirusių skaičių, nes jiems laiku nesuteikiama kvalifikuota pagalba. Didelę dalį užsikrėtusių šia liga sudaro minėtų šalių medicinos darbuotojai, kurie dažniausiai neturi net vienkartinių apsaugos priemonių: pirštinių, akinių, respiratorių. Dažniausiai jiems tenka dirbti net ne pastatuose, o laikinuose statiniuose, palapinėse ar dengtose pašiūrėse, kuriose nėra nei vandentiekio, nei higienos priemonių. Tokių elementarių higienos ir sanitarijos priemonių nebuvimas lemia tai, kad žmonės užsikrečia vieni nuo kitų bei nuo tinkamai nedezinfekuotų paviršių. Kitos šalys (Senegalas, Nigerija), kuriose politinė ir socialinė situacija yra stabilesnė, sugebėjo sustabdyti viruso plitimą. Spalio 23 dienos duomenimis, šiose šalyje beveik du mėnesius nebuvo užfiksuotas nei vienas susirgimo Ebola atvejis.

Kaip užsikrečiama Ebola virusu, kaip jis plinta?

Ebola virusas neperduodamas oro-lašeliniu būdu, kaip dauguma mums žinomų virusų, todėl juo neįmanoma užsikrėsti tiesiog kalbant su sergančiu asmeniu per atstumą. Užsikrėsti nuo kosėjančio ar čiaudinčio asmens praktiškai įmanoma tada, jeigu jo seilės ar kitos išskyros patenka tiesiai jums į gleivinę ar ant pažeistos odos ploto. Ebolos virusas niekada neplito ir dabartiniu metu neplinta taip, kaip tai daro mums labai žinomi virusai: vėjaraupiai ar gripas. Pažymėtina, kad tuberkulioze užsikrėsti daug lengviau ir paprasčiau negu Ebola virusu, o kasmet nuo tuberkuliozės sukeltų komplikacijų miršta ne vienas milijonas žmonių, nors nuo šios ligos yra sukurti efektyvūs vaistai.

Ebola virusas perduodamas, kai sveiko žmogaus gleivinė (akys, burnos ertmė, pažeista oda) tiesiogiai kontaktuoja su sergančio arba jau mirusio asmens krauju, išmatomis, vėmalais, t.y. įvairiomis kūno išskyromis arba gleivine. Ebolos virusas taip pat gali būti perduotas per sergančios ir vaiką krūtimi maitinančios motinos pieną; jo randama šlapime bei spermoje. Pasak vieno tyrimo rezultatų, spermoje virusas išlieka gyvybingas net 90 dienų po išgijimo. Daug žmonių užsikrėtė šiuo virusu vien dėl to, kad laikėsi savo šalių ar tautų papročių, susijusių su mirusio žmogaus palaikų tvarkymu, pavyzdžiui apraudant mirusįjį, jo kūnas yra bučiuojamas. Palaikai dar ilgą laiką gali būti užsikrėtimo šaltiniu, todėl su mirusiojo kūnu reikia imtis tokių pat atsargumo priemonių, kaip ir su gyvu sergančiu pacientu.

Sergančio žmogaus seilės ir net ašaros taip pat gali būti pavojingos, tačiau ne tiek kaip jau minėtos kitos kūno išskyros. Labai svarbu prisiminti, kad žmogaus prakaite viruso nėra.

Kaip jau minėjau, kadangi virusas ilgą laiką išlieka gyvybingas žmogaus kūno išskyrose ir skysčiuose, akivaizdu, kad jis gali būti perduotas ir netiesiogiai, o, pavyzdžiui, neatsargiai liečiant ar tvarkant paviršius, ant kurių yra sergančių Ebolos virusų asmenų kūnų išskyrų. Tačiau tokio apsikrėtimo galimybė yra nedidelė, o ją minimizuoja elementarūs higienos ir dezinfekavimo įpročiai, naudojimasis apsauginėmis pirštinėmis.

Taigi, pagrindinis užsikrėtimo šaltinis - tai tiesioginis sąlytis su ligonių krauju, kūno skysčiais ir išskyromis per pažeistą odą ar per gleivinę. Nesaugūs lytiniai santykiai taip pat priskiriami prie pagrindinio užsikrėtimo šaltinio.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad, priešingai nei teigiama klaidinguose pranešimuose, neturima įrodymų, kad virusas plinta per orą. Taip pat skleidžiami gandai, kad šį virusą platina moskitai. Panašūs gandai buvo skleidžiami dėl AIDS, neva šiuo virusu galima užsikrėsti nuo uodų, tačiau jie niekada nebuvo kaip nors patvirtinti.

Ar Ebola virusas yra labai gyvybingas?

Pats Ebola virusas nėra itin gyvybingas, jį galima lengvai nukenksminti dezinfekavimo priemonėmis: spiritu, priemonėmis, turinčiomis chloro, tačiau nenukenksmintas virusas skystyje ar sausoje medžiagoje gali išgyventi daugelį dienų. Šis virusas neatlaiko virinimo (virš 5 min.) ar ilgesnio šildymo (šildant 60 min. 600C temperatūroje), tačiau jis visiškai nejautrus šalčiui ar užšaldymui ir lieka gyvybingas. Taigi, svarbiausia atsiminti, kad šio viruso gyvybingumą ir plitimą lemia elementarių atsargumo priemonių nesilaikymas, nešvara ir netvarka, sanitarijos taisyklių nesilaikymas.

Kaip atpažinti šį susirgimą?

Ebola, kaip ir kitos ligos, turi slaptą – inkubacinį – periodą, kurio metu jokie ligos požymiai nepasireiškia. Ebolos atveju jis gali trukti nuo 2 iki 21 dienos. Pažymėtina, kad asmenys, kuriems ligos požymiai dar nepasireiškė, viruso neperduoda, t.y. inkubacinio periodo metu užsikrėtę asmenys iki pirmųjų ligos požymių (čiaudulys, kosulys, vėmimas, viduriavimas) yra neužkrečiami.

Aktyvi ligos fazė, kurią pajunta pacientas ir kuri yra matoma, prasideda staiga, karščiuojama (daugiau nei 38,60C), skauda raumenis, galvą bei gerklę, jaučiamas silpnumas. Daugeliui ligonių simptomai pasireiškia praėjus vienai savaitei nuo sąlyčio su virusu. Kiek vėliau Ebola pasireiškia vėmimu, viduriavimu, bėrimu, kepenų ir inkstų veiklos sutrikimu. Kai kuriems ligoniams prasideda gausus vidinis ir išorinis kraujavimas ir vienu metu sutrinka kelių organų veikla. Ligonį taip pat gali ištikti staigi ir netikėta mirtis nebūtinai pasireiškus visiems šiems požymiams.

Ką daryti pajutus šiuos požymius?

Visų pirma, nereikia kelti panikos sau ir aplinkiniams. Jaučiantis pradinius simptomus žmogus turi atsakyti sau į klausimą, ar jis neseniai bendravo su asmenimis, atvykusiais iš minėtų Afrikos valstybių, nesvarbu ar tai būtų tų valstybių gyventojai, ar tiesiog mūsų šalies piliečiai, nuvykę į šias šalis dėl kokio nors tikslo. Jeigu ligoniui atsakymas yra akivaizdžiai neigiamas, tuomet tikimybė, kad jis galėtų būti susirgęs Ebola, praktiškai lygi nuliui. Antra, nereikia pamiršti, kad pradiniai ligos simptomai yra labai panašūs į kelių labai paplitusių virusinių susirgimų: gripo, meningito, tymų ir net maliarijos. Tačiau, kartu pasireiškus kitiems požymiams, ypatingai atsiradus išoriniam ir vidiniam kraujavimui, būtina nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą.

Itin svarbu informuoti greitosios medicinos pagalbos dispečerį apie visus savo susirgimo simptomus, būtinai pranešti apie turėtus kontaktus su asmenimis iš Afrikos šalių ar atvykusiais Lietuvos piliečiais iš Afrikos šalių. Visa tai būtina pranešti tam, kad atvykstantys greitosios medicinos pagalbos darbuotojai galėtų tinkamai ir iš anksto pasiruošti priimti bei pervežti pacientą į atitinkamą gydymo įstaigą.

Ar egzistuoja vaistai nuo šios ligos? Ar yra kokia nors vakcina?

Deja, nors šiuo metu farmacijos specialistai įtemptai dirba bandydami sukurti ir vaistus, ir vakciną nuo šios ligos, tačiau nei vaistų, nei tinkamos vakcinos nuo Ebolos nėra.

Tačiau ne viskas taip blogai. Šią ligą dažnu atveju galima nugalėti netiesioginėmis priemonėmis, o gydant jos padarinius, t.y. neleidžiant pacientui mirti nuo dehidratacijos, kurią sukelia vėmimas ir viduriavimas, perpilant jam kraują ir statant lašines, taip neleidžiant mirti nuo gausaus kraujavimo. Dar kartą noriu pabrėžti, kad didelis pacientų mirtingumas Afrikoje nulemtas ne tiek pačios ligos agresyvumo, kiek nesavalaikio jos diagnozavimo, elementarių priemonių nuo viduriavimo ir vėmimo neturėjimo, lašinių ir kraujo donorų trūkumo. Kol kas visi užsikrėtę JAV ar Ispanijos piliečiai sėkmingai išgydyti vien taikant tokias, atrodytų, paprastas, tačiau efektyvias priemones.

Taip, yra eksperimentiniai vaistai ir mirties akivaizdoje pacientai leidžia juos išbandyti savo pačių kailiu, tačiau kol kas neįmanoma patvirtinti, ar pacientams padeda eksperimentiniai medikamentai, ar padeda mano minėti kiti gydymo metodai.

Ar mes tinkamai pasiruošę?

Jonavos greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai tikrai tinkamai pasiruošę ne tik Ebolos, bet ir kitoms užkrečiamosioms ligoms. Įstaigoje veikia specialus ekstremaliųjų situacijų planas, kuriame detaliai surašyti visi žingsniai, kurių būtina imtis kilus bet kokios užkrečiamosios ligos epidemijai. Ebola tėra viena iš tokių ligų. Neleiskime sau užmiršti, kad Ebola yra toli, o daugelis labai pavojingų užkrečiamųjų ligų vis dar grasina mums čia ir dabar. Sezoninis gripas, paukščių ir kiaulių gripas, tymai, kokliušas, tuberkuliozė niekur neišnyko. Ypatingą grėsmę kelia visuomenėje kurstomas nepasitikėjimas vakcinavimo procesu, dėl ko pastaruoju metu vis daugiau vaikų ir net suaugusių užsikrečia mano minėtomis ligomis. Ebola yra viena iš tokių ligų, tačiau tikrai ne pati baisiausia. Įstaigos darbuotojai šiuo metu turi 20 specialių aprangos rinkinių, skirtų užsikrėtusių pacientų aptarnavimui. Šias atsargas įstaiga gali nesunkiai per kelias dienas papildyti. Įstaigoje niekada netrūko ir netrūks kitų elementarių apsaugos priemonių: vienkartinių pirštinių, kaukių, akinių, antbačių, apsauginės avalynės, chalatų. Visuose įstaigos greitosios medicinos pagalbos automobiliuose yra speciali plėvelė, kuria bus išklijuotas automobilio vidus, jeigu reikės pervežti Ebola sergantį pacientą. Įstaigoje naudojamos dezinfekavimo priemonės, savo sudėtyje turinčios chloro, todėl jos efektyviai nukenksmins šį virusą. Vengiant papildomos rizikos, įstaigoje būtų naudojamas atskiras greitosios medicinos pagalbos automobilis, skirtas tik Ebola virusu užsikrėtusių pacientų pervežimui.

Kur vežtumėm sergančius ar apsikrėtusius pacientus?

Šiuo metu Lietuvoje nustatyti, ar pacientas serga Ebola, nėra įmanoma, nors tam šiuo metu ruošiamasi Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje. Visi konkretūs laboratoriniai tyrimai šiuo metu gali būti atlikti tik Vokietijoje, kur atitinkami mėginiai ir būtų išsiųsti. Visi pacientai, kuriems įtariamas susirgimas Ebola, turėtų būti nedelsiant pristatomi į vieną iš ligoninių, turinčių infekcinius skyrius ar infekcines klinikas. Jonavos miesto ir rajono gyventojai būtų pristatomi į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų kliniką.

Pabaigai

Įstaiga savo veikloje nėra vieniša.

Jonavos rajone prie savivaldybės veikia nuolatinė Ekstremalių situacijų komisija, kuriai vadovauja administracijos direktorius. Jos veikloje dalyvauja Jonavos ligoninės, Jonavos greitosios, gaisrininkų, policijos ir kitų institucijų atstovai. Ši komisija spalio 21 dieną jau svarstė Ebola viruso grėsmę Jonavos rajono gyventojams. Įvertinus esamą padėtį ir turimą informaciją, ši grėsmė yra minimali, tačiau tai nereiškia, kad į ją nereaguojama. Visų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai nuolat gauna informaciją dėl Ebolos viruso ir yra su ja supažindinami. Esant grėsmei, prisidės ne tik papildomos medicinos darbuotojų pajėgos, bet ir policininkai, kurie užtikrins saugumą, bei gaisrininkai, kurie taip pat turi specialią aprangą, galinčią apsaugoti nuo užkrato. Nacionalinis užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras taip pat laiku persiunčia naujausią informaciją apie šio susirgimo plitimą pasauliniu mastu. Sveikatos apsaugos ministerija nuolat peržiūri ir atnaujina savo rekomendacijas.

Visiems rajono gyventojams linkiu be reikalo nepanikuoti ir negalvoti, kad Ebolos viruso akivaizdoje nieko nedaroma. Tačiau tai nereiškia, kad neverta patiems imtis atsakomybės. Elementarių higienos ir sanitarijos normų laikymasis, kasdieninis rankų plovimas, apsiprausimas, namų tvarkymas ir dezinfekavimas, atsargumo priemonių laikymasis padės išvengti ne tik šios ligos, bet ir daugelio kitų.

Įstaigos direktorius

Eugenijus Sabutis